Dabar esate » Prieskoniai 
Sveiki užsukę ;) 
Lauro lapeliai
Laurų lapai visiems mums nuo vaikystės pažįstamas prieskonis, kurį mama būtinai įdėdavo į barščius, o valgant tekdavo išgriebti jį iš lėkštės, nulaižyti ir išmesti. Ne taip viskas, pasirodo, paprasta: lauras tai augalas, apipintas legendomis, tradicijomis ir papročiais.
Lauras - visžalis subtropinių kraštų krūmokšnis, kurio lapai ir yra visiems žinomas klasikinis prieskonis.
Laurų lapai visų pirma asocijuojasi su Senovės Graikija, su mitologijoje žinomu Antikos dievu Apolonu, vyriškos jėgos ir grožio simboliu. Apolonas, gyvenęs tarp paprastų žmonių, įsimylėjęs nimfą vardu Dafnija ir be perstojo ją persekiojęs. Kartą, po sunkios ir pergalingos kovos prieš slibiną Pitoną, Apolonas sutikęs jauną meilės dievą Erotą, kuris nešėsi su savimi lanką ir strėles. Apolonas arogantiškai pajuokavo: Kam tau, mažyli, šis lankas ir strėlės? Negi manai, kad gali nurungti mane šaudymo mene? Ši replika užgavo Erotą, ir jis kerštaudamas iššovė dvi strėles. Pirmoji meilės strėlė pataikė tiesiai Apolonui į širdį, antroji neapykantos strėlė pataikė į Dafniją.
Nuo to laiko Dafnija pirmai progai pasitaikius bėgdavo nuo Apolono. Visi bandymai prisivilioti nimfą baigdavosi nesėkme. Iškankinta persekiojimų Dafnija pagalbos kreipėsi į tėvą Penėjų ir į Žemę, kad šie pakeistų jos išorę, ir Apolonas neberegėtų jos grožio. Po šio prašymo Dafnija pavirto į laurų lapų krūmokšnį (gaikiškai dafna laurai). Nuliūdęs Apolonas nuo to laiko ėmė nešioti ant galvos laurų lapų vainiką iš visžalių laurų.
Graikijoje laurų lapais puošdavo namus lauro lapų skleidžiamas aromatas atšviežindavo patalpų orą. Laurų lapų šakeles įsiūdavo į lovų čiužinius, kad sapnuotųsi pranašiški sapnai.
Sklandė legenda, kad laurų lapai apsaugo nuo žaibo. Žinomas faktas, kad didysis Romos imperatorius Tiberijus siaučiant griaustiniui, užsidėdavo ant galvos laurų lapų vainiką ir palįsdavo po lova. Laurai Graikijoje buvo šventas medis jo vainikais puošdavo nugalėtojų galvas. Ši tradicija išliko iki šių dienų, pavyzdžiui sporto nugalėtojus papuošti jei jau ne laurų, tai bent jau ąžuolo lapų vainikais. Iš šia ir kilęs žodis laureatas vainikuotas laurais. Kaip bebūtų keista, tačiau laurų lapų paskirtis senovėje gerokai skyrėsi nuo dabartinės. Laurų lapai buvo naudojami vandens aromatizavimui, kuriuo didikai apsiplaudavo rankas prieš valgį. Kaip prieskonis, laurų lapai buvo vartojami pirmame mūsų eros amžiuje, tačiau tik saldiems patiekalams ruošti desertams, pudingams, obuolių ir figų džemams.
Į Europą laurų lapai buvo atvežti pirmiausia kaip vaistai, tačiau greitai užkariavo pripažinimą kaip prieskonis.
Avicena, pavyzdžiui, teigė, kad laurų lapai mažina sąnarių skausmus, nuima įtampas, dusulį, padeda išvaryti akmenis iš inkstų ir kepenų.
1652 metais žymus karalienės Marijos Medini virėjas Fransua Pjeras de la Varenpas išleido kulinarinę knygą apie prieskoninius augalus, jų panaudojimą kulinarijoje ir jų istoriją. Ši knyga buvo vienas iš informacijos šaltinių, įtakojusių Prancūzijos virtuvės aukštumas, pasiektas šiomis dienomis.
Apie laurų lapus jis rašė kaip apie prieskonį, galintį pagerinti bet kurio patiekalo skonį. Rekomendavo naudoti desertams, pudingams ir pan. Laurų lapų vertė neįkainojama ir nenuginčijama. Jo sudėtyje yra eterinių aliejų net 4,5%, acto, valerijono ir kaprono rūgščių.
