Dabar esate » Virtuvinis aiškinamasis žodynas
Kas yra Tofu?
A | B | C | Č | D | E | F | G | H | I | K | L | K | M | N | P | R | S | Š | T | U | V | Ž |
Tai sojų varškė, tofu vadinama pagal japonišką pavadinimą. Gaminamas iš sojų pieno, jį sutraukus rūgštimis ar druskomis. Kinijoje tam tradiciškai naudojamas kalcio sulfatas (gipsas) ar kalcio chloridas, o Japonijoje magnio chloridas (jap. nigari). Be šių medžiagų gali būti naudojamas ir gliukono delta-laktonas, fermentai, actas, citrinos sultys. Sutraukta sojų varškė gali būti vartojama iš karto arba suspaudžiama į didesnius gabalus (suspaudimo jėga ir trukmė įtakoja sojų varškės kietumą).
Sojų varškė plačiai vartojama Tolimųjų Rytų virtuvėse, itin populiari vegetariškoje ir veganiškoje mityboje. Yra daug sojų varškės rūšių, kurios skiriasi savo konsistencija ar paruošimo būdu.
Klaidžioja legenda, kad sojų varškės gamybos technologiją atrado princas Liu An, II a. pr. m. e. gyvenęs Šiaurės Kinijoje.
Sojų varškė nekaloringa, neriebi, turi daug baltymų, geležies, cinko. Priklausomai nuo sutraukiančios medžiagos, gali turėti daug kalcio arba magnio.
Minkšta - šilkinės faktūros sojų varškė dažniausiai valgoma neapdorota, kaip užkandis ar desertas, priklausomai nuo padažo. Ypač prie jos tinka sojų padažas, imbieras, svogūnų laiškai. Desertui žemės riešutai, raudonosios ar žaliosios pupelės.
Kietesnės sojų varškės rūšys pjaustomos kubeliais ir dažnai kepamos su daržovėmis bei padažu, taip pat dedamos į sriubas.
Riebaluose virta sojų varškė gali būti įdaroma. Pvz., Japonijoje ją įdarius ryžiais su actu, gaunama suši rūšis inarizushi.
